Palangos architektūra
Palangoje susikūrusi architektūros studija nytt dar jauna, bet jau spėjo sukaupti nemažą darbų portfolio. Projektuose atsispindi pagrindinės studijos ir jos partnerių Igno Lesausko bei Simono Norkaus architektūrinės vertybės: dėmesys kontekstui ir masteliui, tvarumui, santykiui tarp gamtos ir architektūros, bet drauge ir veržlumas, drąsa. Tai puikiai iliustruoja ir pats studijos pavadinimas, kuris išvertus iš islandų kalbos reiškia nauja. Kaip pasakoja Simonas Norkus, nytt jiems tapo tarsi nauja pradžia, o Palangai tai naujas vėjas, jaunas, inovatyvus ir drąsus architektų biuras. Be to, šią islandišką pavadinimo kilmę nytt sieja ir su atšiauriu Lietuvos klimatu, kartais stipriu vėju, pajūriu.
Studija įsikūrė būtent Palangoje, nors dauguma Lietuvos architektų dirba didžiuosiuose miestuose. Pandemija ir po jos padažnėję nuotoliniai susitikimai parodė, kad darbo vieta nėra tokia svarbi – projektuoti galima ir iš mažesnių miestų ar užsienio. Architektas Simonas Norkus dalinasi, kad būtent ši situacija ir pastūmėjo sugrįžti gyventi į gimtąją Palangą – gyvenant Vilniuje pandemijos metu labai norėjosi būti arčiau gamtos. Po kelių mėnesių tokį sprendimą priėmė ir Ignas, šitaip atsirado pagrindas kurti naują studiją. Gyvenimas pajūryje studijos nytt architektams suteikė laisvės. Kaip pasakoja architektai, čia viskas vyksta lėčiau, su mažiau streso, visas miesto vietas galime pasiekti dviračiu per greičiau nei 15 minučių, tad net ir viduryje darbo dienos galima pasidaryti trumpą pertraukėlę prie jūros. Juos taip pat džiugina, kad nors Palanga nėra didelė, ji labai bendruomeniška, žmonės buriasi, organizuoja renginius, yra aktyvūs. Igno Lesausko teigimu, tokiame sūkuryje naujos iniciatyvos kuriasi tiesiog diskutuojant prie pietų stalo. Iš Palangos kilęs Simonas Norkus pasakoja, kad lyginant su jo vaikyste, Palanga tapo dar gyvesnė: „anksčiau žiemos sezonu vakarais gatvėse nieko nesutikdavai, tačiau dabar tai keičiasi, atrodo vis daugiau žmonių atvyksta čia gyventi arba padirbti nuotoliu. Vasarą didieji Lietuvos miestai ištuštėja, o Palanga atvirkščiai – čia visada vyksta veiksmas ir jautiesi kaip didmiestyje.“
Gyvendami Palangoje architektai pradėjo atkreipti dėmesį ne tik į besikeičiantį žmonių santykį su kurortu, bet ir analizuoti kitų ir savo santykį su vietos architektūra. Kaip pasakoja Simonas, „Palanga šiuo metu yra itin sparčiai statoma, tobulinama, tačiau yra likę daug apleistų pastatų, tokių kaip Lino baseinas, vila Auska, Rugelis, buvusi kavinė Banga ar Jūrininkų reabilitacinė ligoninė. Prieš 20–30 metų šie statiniai funkcionavo ir traukė poilsiautojus, tačiau, šiuos pastatus pakeitė nauji. Jie dalinai perėmė jų funkciją, palikdami senuosius pamirštus ir nemylimus.“ Studijos nytt architektų nuomone, nors miestams natūralu keistis, svarbu išsaugoti skirtingais laikotarpiais statytų pastatų, nes istorinė architektūra yra laikotarpio pėdsakas, kurį verta išsaugoti ateities kartoms; visada lengva nugriauti ir pastatyti iš naujo, tačiau tokiu būdu mes ištriname visuomenės prisiminimus.
Kaip vieną ryškiausių to pavyzdžių architektai įvardija kavinę „Banga“. Simonas dalinasi, kad „tai buvo vienintelis plastiškų formų brutalistinis pastatas Lietuvoje. Jis buvo nugriautas, o teritorija iki šių dienų tiesiog likusi tuščia. Kai dar buvau vaikas, man šis pastatas buvo vienas iš gražiausių visoje Palangoje“. Ignas Lesauskas svarsto, kodėl „Bangą“ ištiko būtent toks likimas:, „suprantama, pastatas buvo centrinėje miesto dalyje, apleistas ir reikalaujantis didelių investicijų atgaivinti. Visgi nugriauti ir išgrįsti sklypą betono trinkelių danga tikrai nėra šiuolaikinės visuomenės sprendimo būdas. Žmonėms tokie objektai svarbūs tiek dėl prisiminimų, ir dėl jaukumo, kuris tvyro aplink šiuos, kad ir taškinius objektus.“ Svarbu nepamiršti ir tokių pastatų architektūrinės vertės, jų vaidmens architektūros istorijoje.
Matydami, kokie architektūriniai procesai vyksta aplinkui, kokių naujų erdvių ir pastatų, funkcijų poreikis egzistuoja Palangoje nytt architektai matė savo socialinę atsakomybę šiuo klausimu ir nutarė pasiūlyti sprendimų, kaip jau esamus pastatus išsaugoti ir sugrąžinti į gyvenimą. „Analizavome pamirštas Palangos vietas, o tam, kad vaizdžiau pristatytume savo idėjas visuomenei, Pasitelkėme DI (dirbtinį intelektą). Šitaip sugeneravome vizualinę interpretaciją, padedančią bendruomenei suprasti mūsų konceptą, galinčią paskatinti diskusiją. Norime atvirai ir garsiai kalbėti, apie tai, ką žmonės myli šiame mieste, ko ilgisi ir ko tikisi iš miesto planuotojų, vystytojų bei savivaldybės“. Šitaip, su DI pagalba, nytt sukūrė 8 Palangos pastatų rekonstrukcijos projektus, tokius kaip Lino baseino, Eglės sanatorijos, Saulės vaikų darželio, Šventosios poilsio namų Guboja ar Jūratės sanatorija.
Visai netoli jūros ir Palangos tilto esantis sovietmečiu buvusios Jūratės sanatorijos valgyklos-restorano pastatas – puikus apleistos, tačiau labai daug potencialo turinčios vietos pavyzdys. nytt idėja – transformuoti šią buvusią valgyklą į meno inkubatorių su menininkų viešbučiu ir restoranu. Pirmame aukšte numatomas restoranas, o antrame – galerija ir menininkų studijos. Už pastato siūlomos menininkų rezidencijos su uždaru kiemu. Dirbtinio intelekto pasiūlytos architektūros nebūtų galima pavadinti labai šiuolaikiška, modernistine, skandinaviška, ar net sovietine, ji veikiau primena istoristinį pastatą, o ne buvusią Jūratės valgyklą. Viena vertus, tai parodo, kad DI kuria skirtingų stilių pastatų, kita vertus, parodo DI ribotumą. Kaip tai aiškina Ignas Lesauskas, silpnoji dirbtinio intelekto sistemos dalis – naudojamas spėjimų algoritmas ar prognozavimas pagal ankstesnius duomenis ar įvykius. Kadangi tai liečia kūrybinį mąstymą, DI interpretacijos ne visada tikslios ar sėkmingos. Nors vaizdas ir yra generuojamos naudojant esamo pastato fotofiksacijas, jo detalės ar esminės dalys ne visada atpažįstamos. Modernistinės architektūros niuansus dirbtiniam intelektui kol kas sunku buvo perskaityti ir tuneliu sujungtuose Lino baseine bei poilsio namuose Rugelis. Nors čia DI nepasiūlė istoristinių formų, tačiau originaliųjų pastatų formų projekte beveik neįmanoma atpažinti.
Nors DI dar veikia netobulai, Ignas Lesauskas optimistiškai žiūri į jo ir architektūros sąjungą: „architektams ir DI sistemoms didinant kūrybiškumą, tvarumą ir efektyvumą, galime tikėtis, kad atsiras kvapą gniaužiančių, novatoriškų ir itin funkcionalių statinių, kurie tenkins besikeičiančius visuomenės poreikius ir kartu tausos ribotus mūsų planetos išteklius. Architektūros su dirbtiniu intelektu ateitis yra daug žadanti ir jaudinanti, siūlanti neribotas projektavimo ir statybos galimybes.“ Būtent DI įrankiai gali būti pagrindas naujai pažvelgti į apleistų miestų, tokių kaip Palanga, architektūrą, ją išanalizuoti ir atgaivinti.
Pasidalinti įrašu
